Di pira, ‘u piru nanu nun ni faciva nenti,
ma pampinazzi e ccippiteddra sulamenti.
E po’, vasciu a com’era, a nenti sirbiva,
mancu tecchia d’ummira ‘a stati faciva.
Si dava l’aria d’arbulu beddru e ‘ranni,
e gudiva si a l’antri capitavano malanni.
Si vappariava di so’ qualità unichi e rari
ma sulu sparlari a tutti l’antri sapiva fari.
Vidennu sta cosa ‘nutili, allura,‘u patruni
un jornu ci va duna un corpu di zappuni,
ca cu tutta ‘a radica ‘u stava scippannu,
po’ lu lassà a patti: fari pira ni l’annu.
‘U piru nanu parsi ca capì l’avvirtimentu,
e vonzi cangiari carattiri di ‘ddru mumentu.
A primavera si inchì di tanti beddri shuri,
pi fari a vidiri a tutti quanti ‘u so valuri.
Po’ ‘u patruni va pi cogliri ‘i pira, finarmenti,
ma a la cuntata… c’era un piru sulamenti:
un poviru piru tuttu purritu e abburdunatu.
Ma si sapi:“Cu nasci tunnu ‘un mori quatratu”.
Piru nanu, malufattu e ‘ntussicusu;
cosa ‘nutili, sivusu e mmidiusu;
mancu pi fari ummira veni usatu;
facisti un fruttu sulu e abburdunatu.
(Pino Bullara)
Nessun commento:
Posta un commento